Stanhopea connata
Šią orchidėją pirmą kartą aprašė iš Lietuvos kilęs garsus orchidėjų atradėjas Juozapas Varševičius. Parsivežęs šią lūpragę į savo kolekciją iš paskutinės kelionės į Peru 1850 metais, Vokietijoje ją augino ir tyrė. Nors J. Varševičius pirmasis atrado ir aprašė šią orchidėją, tačiau 1853 metais ją įregistravo Johann Friedrich Klotzsch, botanikas, kuris orchidėją pavadino savo sūnaus garbei. Ši lūpragė natūraliai randama Peru, Kolumbijos ir Ekvadoro drėgnuose miškuose, kuriuose vyrauja vidutinė–žema oro temperatūra, auganti ant medžio šakų, senuose paukščių lizduose, drevėse, dažniausiai virš vandens telkinių.
Augalui būtina didelė drėgmė apie šaknis, todėl rekomenduojamas smulkus substratas, neleidžiantis greitai pradžiūti. Reikėtų vengti visiško išdžiūvimo, nes tai lemia gumbų raukšlėjimąsį ir lapų garanščiavimąsį. Kaip ir visas kitas lūprages, S. connata privaloma 
auginti krepšeliuose ar vandens augalams skirtuose vazonuose. Orchidėja žiedynstiebį dėl jo svorio auginasi ne kaip mums įprasta į viršų, o žemyn, todėl vazone skylės privalomos, kitaip žiedynstiebis ten užstrigs, ir žiedų niekada nesulauksime. Lūpragė labai jautri tiesioginei saulei, todėl reikėtų laikyti šešėlyje. Per savo žioplumą išnešęs pavasarį į lauką nudeginau visų lapų galiukus. Todėl perkabinau ant medžio šakos visiškame šešėlye, saulės vos vos gaudavo vakarais ir tai tik tiek, kiek jos sugebėdavo patekti pro medžio lapus. Orchidėja kabėjo koks metras virš lietaus vandens vonios, lietui lyjant nuo stogo bėgdamas vanduo maudydavo augalą, dėl to substratas niekada neišdžiūdavo. Visą vasarą buvo laistoma dilgėlių raugalu. Rudens pradžioje, naujajam ūgliui baigiant bręsti ir artinantis šalnoms, sumažinau tręšimą, tačiau laistymo režimą palikau tokį patį. Augalą pernešiau į šiltnamį ir tik pamatęs lendantį žiedynstiebį parnešiau namo. Žiedų auginimo 
procesas vyko gana sparčiai. Rugsėjo viduryje pradėjusio augti žiedynstiebio žiedas prasiskleidė po dviejų mėnesių, todėl lėtapėde šios orchidėjos pavadinti negalima.
Orchidėjos žydėjimo laikas žiema–ankstyvas pavasaris, tačiau sveikas ir vešlus augalas gali žydėti ir 3 kartus per metus. Žiedynstiebius leidžia iš suaugusių gumbų. Ant žiedynstiebio gali turėti iki 5 didelių kvepiančių žiedų, kurių skersmuo gali siekti ir 15 centimetrų. 
Šį kartą žiedas buvo tik vienas. Turbūt kažko buvo per mažai, o gal kažko per daug. Tarp šios Stanhopea augintojų vyksta diskusijos, kad jeigu augalas naujų ūglių auginimosi metu gauna daug šviesos, tai žiedai bus tamsiai geltoni–oranžiniai, o jeigu mažiau –šviesiai geltonos spalvos. Mano lūpragės žiedas tik prasiskleidęs buvo geltonas, bet po pusės dienos tapo ryškiai oranžinis Nors žiedai kvepiantys, daugeliui kvapas nepatinka. Vieni tą kvapą įvardina kaip prieskoninių žolelių mišinį, kiti dvėseliena, smala. Prasiskleidus žiedui, augalą iš kambario iškeldinau į virtuvę, nes kvapas kėlė siaubingą šleikštulį. Kvapas labai intensyvus, nesvarbu, ar tai diena ar naktis, patalpoje vėsu ar šilta. Žiedas intensyviai kvepėjo porą dienų. Trečiąją dieną žiedas pradėjo vysti.
Literatūra:
- 1) https://orchid.unibas.ch
- 2) https://www.orchidspecies.com/stanconnata.htm
- 3) https://www.theorchidcolumn.com/2014/10/stanhopea-connata.html
- 4)https://essenceofstanhopea.blogspot.com/2013/02/stanhopea-connata.html
Saulius Ubonis