Lietuvos orchidėjininkų draugija

Cyrtopodium palmifrons. Autoriai - Matilda Smith, John Nugent Fitch.

Jau kelis metus norėjau išmėginti jėgas su Cyrtopodium genties orchidėjomis, angliškai vadinamomis karvės ragais. Natūraliai jos auga Floridoje, Vakarų Indijoje, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikoje iki Argentinos ir Bolivijos. Dauguma jų yra didelių gabaritų simpodinės orchidėjos su iš lapų suformuojamomis plačiomis vėduoklėmis ir storais gumbais, kurie sezono pabaigoje numeta lapus ir pereina į sausą ramybės periodą (tuo panašu į Catasetinae grupės orchidėjas - "morkas"). Vienų ūgliai yra ilgi ir gan siauri, kitų - trumpuliai ir drūti. Dauguma rūšių yra šviesiamėgės, o dalis yra net labai saulės mėgėjos, nes žydi tik tada, kai vasarą praleidžia kepdamos tiesioginėje saulėje. Lapai ilgi, pakankamai siauri ir šiukštoki. Lapui nukritus, ant ūglio lieka jo "pamatas" su labai aštriu ir kietu dygliu, lengvai praduriančiu odą. Kadangi užaugina didelius gumbus, tai ir apetitą turi didelį, todėl šios genties orchidėjai aktyviai augant reikia reguliariai duoti trąšų (tinka ir lėtai tirpstančios žirniukų tipo trąšos). Vandens irgi nori daug, bet ne mirkti jame, o tik sočiai atsigerti. Dauguma yra žemėje augančios, bet yra ir epifitinių. Čia galima trumpai apie jas pasiskaityti. O youtuber'is Stephen Van Kampen-Lewis, gyvenantis Teksase, augina net kelias rūšis ir yra publikavęs ne vieną video apie šios genties orchidėjų auginimą (galima pasmalsauti kad ir čia).

Europoje šių orchidėjų pasiūloje pasitaiko retai ir vos viena kita rūšis. Šių metų pabaigoje O&M pasiūloje atsirado Cyrtopodium virescens. Pagal internetines nuotraukas ir jau minėto youtuberio video nusprendžiau, kad visai gera rūšis pamėginti - palyginti kompaktiškais gumbais (apie 10 cm aukščio), iš mažųjų, auganti žemėje.
Cyrtopodium virescens. Autoriai - Matilda Smith, John Nugent Fitch.

Cyrtopodium virescens natūralioje augavietėje. Autorius - Welton Carvalho.

O gavau visišką palmę, vien tik gumbai siekia 70 cm aukščio, o kur dar ilgi lapai. Pasodinta epifitiniame substrate, nors turėjo būti ne epifitas. Tai spėju, kad sumaišyta rūšis. Pagal ūglių storumą matosi, kad jau kelis sezonus ji po truputį auga mažyn, nepasiekia savo viso potencialo. Atkeliavo su dar besiformuojančiu ūgliu ir į jo viršūne patekusia kažkokia infekcija, dėl kurios galiausiai ir daugumą lapų teko pašalinti, ir ūglio viršūnę. Gal jau per šalta kelionė jai buvo. Taigi kol kas visiškai neaišku, ką čia tiksliai gavau ir ar pavyks jai įsikabinti į gyvenimą, bet bent jau būsiu čiupinėjusi tuos aštriuosius Cyrtopodium dyglius.

Praeitais metais vėlyvą rudenį gautas Cyrtopodium nekėlė didelio susižavėjimo, nes įtariau, kad gavau ne tą rūšį, kurią užsisakiau. Ilgai abejojau, ar iš viso prigis, nes atkeliavo su menku šaknynu, ūglis buvo nepilnai subrendęs, su infekcija ir dar besiruošiantį ramybės periodui iš reikalo persodinau. Kadangi jo ūgliai yra aukšti ir sunkūs, teko sugalvoti būdą, kaip jį įtvirtinti vazone, kad nevirstų. Pritvirtinau bambukinę lazdelę per kelias vietas tiesiai per vazono šoną, o tada jau patį augalą - prie tos lazdelės. Ir visą tą konstrukciją patupdžiau į sunkų dekoratyvinį vazoną, kad tikrai nevirstų.

Pavasarį karviaragis šiaip ne taip išsijudino. Galbūt tą paskatino nedidelė bala po vazonu, kurios pats vazonas nesiekė, ir ta garuojanti drėgmė priviliojo šaknų augimą. Kai jau prasidėjo augimas, tapo smagiau. Kai tik tapo pakankamai šilta įstiklintame pietiniame balkone, buvo perkraustytas ten ir pripratintas prie tiesioginės visos dienos saulės. O saulės jis tikrai nori daug - nei lapelis nenudegė net ir karščiausių dienų vidurdienio spinduliuose (bet ir langai buvo atlapoti, kad ventiliacija būtų kuo geresnė). Ir vis tiek augantis ūglis į saulės pusę kreipėsi, tai pasiukiot teko, kad tiesiau augtų. Tik kai buvo užėję +30 laipsnių karščiai, kelias savaites buvo kiek pridengtas tinkline užuolaida. Vasarą pamirkydavau ir trąšų tirpale, ir granuliuotų arklio mėšlo raugo skiediny. Savo ankstesnio didžiausio ūglio gabaritų nepasiekė, bet kaip apskritai kėlusio abejonę dėl išgyvenimo šio augalo progresu esu labai patenkinta. Ir dar kad pagaliau auginau "palmę". Va dabar reikia jam kažkaip įkalbėti, kad jau būtų visai tinkamas laikas pereiti į ramybės periodą, kad kitą šiltąjį sezoną vėl laiku prabustų. Kol kas dar stovi įstiklintame balkone, kur naktys jau būna apie +10 laipsnių, viena kita ir vėsesnė buvo.

Graži palmė

Tikrai gražus augalas, toks..savim patenkintas

Kadangi Cyrtopodium genties rūšių augintojų Lietuvoje kaži ar yra nors keli, tai nusprendžiau pratęsti mano pažinties su "karviaragiais" istoriją. Gavau 2021 m. pabaigoje sumaišytą rūšį (99 % tikimybė, bet patvirtins tik žydėjimas). 2022 metais užaugino mažą ūglį, bet prisiaugino šaknų. Pernai (2023 m.) nauja akutė išsibudino kovą ir išaugo jau į puikų, riebų ūglį, kuris buvo tokio paties dydžio kaip vienas senesniųjų. Didumą vasaros praleido pietiniame balkone, gaudamas daugiau trąšų nei kitos orchidėjos. Žiemoja šiltai ant palangės, laistomas, bet su išdžiūvimais. Pas mane ūgliai lapus išlaiko kiek ilgiau nei vienerius metus, nes net ir dabar dar turi kelis žaliuojančius lapus, nors galiausiai numes ir juos.

Nauja akutė jau pabudo ir iškart jau dairosi, kur čia tos šviesos daugiau gauti. Dar pastebėjimas - Cyrtopodium lapai yra tvirti ir šiurkštūs, jokio minkštumo, tačiau oranžinės erkutės vis tiek jų nebrokija, pažeidžia ir stiebo dangalus.

Nuotrauka iš vasaros, kai "palmė" buvo visame gražume, bet dėl erkučių antpuolio ne balkone, kad su kitom orchidėjom nepasidalintų. Po ta "palme" aš galiu ramiai atsisėdusi tilpti, pasilenkti nereiktų. Augalas tikrai didžiulis!

Graži palmė, bus įdomu žiedus pamatyti.

Urze, visą šitą Tavo palangė įspūdinga! Pavydžiu Tau geruoju pavydu, kad tokius įspūdingus griozdus gali auginti - tiek šitą Cyrtopodium, tiek Lycaste!

Pasirodo, lietuviškas Cyrtopodium pavadinimas yra šleivuonė. Įdomu, katra dalis pasirodė šleiva, kad tokį vardą išrinko.