Likastė (Lycaste)
Posted: Mon Oct 26, 2020 7:11 pm
Maris wrote: ↑Wed Jun 23, 2010 1:21 pmLYCASTE
Lycaste trifoliata foto šaltinis http://www.orchideen-bilder.de
Bendri duomenys ir geografija
Lycaste šeima buvo atrasta 1843 metais garsaus anglų botaniko Džono Lindlio. Keli augalai priskirti Dž.Lindlio prie Lycaste šeimos jau buvo žinomi. Lycaste barringtoniae buvo aprašyta dar 1793 metais, Lycaste ciliata ir Lycaste longipetala 1797 m.,Lycaste fimbriata 1836 m. ( šiuo metu išvardytos rūšys nebepriskiriamos Lycaste šeimai ). Istorinėj eigoj keitėsi nomenklatūros ir šias rūšis priskirdavo arba prie maksilarijų, arba prie epidendrumų. Naujas taksonas atsirado palyginus nesenai, 1940 – 1950 metais jį papildė dešimtys naujų rušių. Nuo to laiko mokslininkai atrado vis daugiau naujų rūšių ir 1993 metais šios šeimos augalų registruojama jau 45. Paskutiniu dešimtmečiu šis sąrašas dar pagausėjo ir šiuo metu, įskaitant Ida, jau turima apie 70 rūšių.
Lycaste (ir Ida taip pat), kaip ir jų giminaites iš Lycastinae genties anguloa ir neomorea – kilusios iš neplačių Andų kalnų juostos, nuo pietinių Meksikos provincijų į pietus ir toliau per Kolumbiją ir Ekvadorą iki Peru ir Bolivijos. Kelios rūšys gyvena toli nuo minėtų vietovių – Brazilijoje (Matu-Grossu valstija) ir Karibų salose (Kuba, Jamaika).
Beveik visur aukščiau išvardintuose rajonuose Lycaste auga nuo 1000 iki 2000 m.,labai retai aukščiau arba žemiau. Klimatas dvejopas: 1. drėgnas ir palyginus šiltas arba vidutinės drėgmės ir šilumos keičiasi į pakankamai šaltą ir sausą. 2. Pastoviai vėsus ir drėgnas oras ištisus metus su minimaliais sezoniniais temperatūrų pokyčiais. Šituo remiantis, Lycaste užima visas tris imanomas ekologines pozicijas, būdingas orchidėjoms – jos gali būti epifitai, litofitai ir „žemės“. Tačiau su tam tikromis išimtimis. Tarkim grynų epifitų, tokių kaip pavyzdžiui katlėjos, augančios tiesiog ant žievės, Lycaste tarpe vienetai ( aprašoma Lycaste tricolor, galinti sėkmingai augti tiesiog ant medinės tvoros), tačiau susidaro įspūdis,kad tas paviršius ant kurio auga Lycaste visvien turi būti gerai drėgmę laikantis ir gan purus. Lycastes, aptiktos augančios kaip litofitai, taip pat nėra skiriamos kaip griežtas litofitas (toks kaip Bifrenaria),nes tarp uolienų tarpų šaknys įsitvirtinusios humuse.
Visos rūšinės Lycastes metų cikle turi ryškų ir netrumpą ramybės periodą. Jį turi net fimbriatae sekcijos atstovai, augantys pakankamai pastoviai šiltuose, drėgnuose rajonuose ištisus metus. Tai augalai, gyvenantys Andų kalnų vidurio ir aukštikalnėse Ekvadore, Kolumbijoje ir Peru. Centrinės Amerikos rūšys (sekcija deciduosae,lycastae) gyvena rajonuose, kur būna ryškūs metiniai temperatūrų ir drėgmės svyravimai. Savotiškai apsaugai artėjant sausam ir šaltam sezonui, augalai pilnai numeta lapus. Dažnai šis reiškinys nurodomas kaip Lycaste šeimos ypatybė, tačiau taip nėra. Trumpa lapų vegetacija, kurie nukrenta pirmą sausąjį periodą tuoj susiformavus bulbai yra būdinga ypatybė rušių, augančių Meksikoj ir Gvatemaloj. Lycaste aromatica, auganti pietryčiau Panamos ir kiti Pietų Amerikos atstovai išlaiko lapus ilgiau, tačiau ne daugiau 2-3 metų.
Žydėjimo periodas skirtingų lycaste rūšių taip pat pakankamai skiriasi. Vienos pražysta tik pradėjus augti jauniem auginiam pavasarį. Yra ir tokių, kurios žydi baigus formuotis naujam auginiui arba gali žydėti įvairiu vegetacijos periodo momentu. Pas visas Lycaste be išimčių žiedstiebį sudaro tik vienas žiedas, tačiau iš vienos bulbos žiedstiebių kiekis gali svyruoti nuo 2 - 5 (L.schilleriana, L.skinneri) iki daugiau kaip 10 pas dauguma geltonžiedžių rūšių. Žiedstiebio ilgis taip pat įvairus – pas L.nana žiedas nebūna aukščiau bulbos, o pas L.longiscapa žiedstiebis siekia 50 cm. Paprastai žiedstiebio ilgis pas dauguma rūšių būna 10-15 cm.
Apskritai šios šeimos orchidėjas negalima laikyti kompaktiškais augalais – bulbų aukštis būna nuo 4 iki 10 cm., palyginus minkšti lapai (jų būna 2-3 ant bulbos viršaus) siekia 40-50 cm, o kartais ir 80 cm. Rizoma daugmaž lygiagreti substrato paviršiui (t.y. nėra išreikštų „laiptų“) ir įprastas augalo metinis poslinkis neviršija bulbų storio – 2-4 cm, todėl bulbos išsidėsto siaurai viena prie kitos. Šaknys paprastai labai ilgos ( iki 50cm. ) ir išsiskėtusios. Charakteringa ir svarbu, kad šaknys neturi ryškaus velameno sluoksnio, apart pačio galiuko, bet yra plaukuotos – šį faktą reikia atminti renkantis substratą. Naujų šaknų vystymasis paprastai prasideda, kuomet auginys pasiekia maksimalų aukštį ir pradeda formuotis bulba. Jaunas auginys auga prieš tai buvusios bulbos ir jos šaknų sąskaita. Pradedant formuotis naujai bulbai šaknys pradeda vystytis ypatingai greitai. Antroji, bet pakankamai silpna šaknų vystymosi banga stebima tada, kai tik pradeda augti jaunas auginys. Beto kyla įspūdis, jog šaknys ilgai negyvena ir baigiantis aktyviai vegetacijai pernykštės šaknys nebefunkcionuoja, o atlieka tik įsitvirtinimo funkciją. Galimai viena iš priežasčių menkos Lycaste pasiūlos pardavime – vegetatyviškai dauginant augalą, kurį sudaro bulbos vyresnės kaip 3-4 metai neturi šaknų ir pirmieji auginiai iš jų būna labai silpni. Lycaste turi turėti minimum 3-4 gerai išsivysčiusias bulbas žydėjimui. Tenka pripažinti, kad deja šios rūšies orchidėjos yra ne tiem, kurie nori labai greitų rezultatų.
Substratas
Lycaste aromatica foto šaltinis http://www.orchids.se
Iš aukščiau išvardintų Lycaste augimo ypatybių matyti, kad standartinio, tiknkančio visom Lycaste šeimos atstovam substrato nėra. Todėl geriausia tinka žievė. Tačiau reikia nepamiršti šaknų struktūros, kuri skiriasi nuo katlėjų ar phalaenopsių, bet yra panaši į paphiopedilum rūšies orchidėjas. Žievės gabaliukus reikia rinktis mažesnius negu katlėjom ant dugno dedant stambesnius. Patį paviršių reikia užberti labai smulkiu žievės sluoksniu (praktiškai jos trupiniais) sumaišytu su kiminais santykiu 1:1. Šis sluoknis sudaro nedaugiau kaip 1 cm. Rizomos nevertėtų labai užberti substratu, ji turi likti paviršiuje.
Apšvietimas
Lycaste labai šviesiamėgės. Todėl joms šviesos intensyvumas turėtų būti 15-20 tūkst. liuksų, t.y. apytiksliai tiek, kiek ir katlėjom. Tiesioginė saulė labai pageidautina nors 2-3 valandas per dieną ( išvengiant pačių kaitriausių valandų). Reikia atminti, kad pas greitai metančias lapus Lycaste žiedpumpurių užmezgimas vyksta naujai subrendusiose bulbose būtent sausojo sezono metu – kuomet gamtinėmis sąlygomis stipriai padidėja apšvietimas dėl to,kad medžiai jau būna be lapų. Namų sąlygomis, jei laikoma ant pietinio lango besiilsintiems augalams būtina įrengti dirbtinį apšvietimą. Patirtis rodo, kad šviesos trūkumas Lycaste aromatica atveju palaipsniui įtakoja augalo bendrą susilpnėjimą, bulbų susmulkėjimą, žiedų dydžio ir kiekio sumažėjimą. Hibridai daugiau mažiau ne taip stipriai reaguoja į šviesos trūkumą.
Temperatūra
Kaip jau buvo minėta Lycaste auga nuo 1000 iki 2000 m virš jūros lygio. Tačiau yra augančių ir jūros lygyje, ir siekiančių 3000 m. virš. Dauguma rūšių išsidėsčiusios vidurio aukštumose, kur aktyvaus augimo periodu temperatūros neviršija 25 laips. Kaip ir visiems kalnų augalams, naktinė temperatūra turi nukristi nemažiau 5 laips. Daugelyje vidutinių platumų regionų tokias sąlygas sudaryti nesunku. Ramybės periodu būtina augalams sudaryti 12-15 laips. temperatūrą naktį. Lapus metančioms rūšims, kilusioms iš Meksikos ir Gvatemalos ramybės periodu temperatūra gali kristi iki 5 laips. Šie temperatūriniai nurodymai yra tinkami Lycastae ir Deciduosae sekcijoms, augančioms Centrinėje Amerikoje. Fimbriatae sekcijai, gyvenančiai vidurio aukštumose ir aukštikalnėse Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru tinka visos ekologinės ypatybės, būdingos Odontoglossum bei Miltonia, kilusioms iš šitų pačių regionų, t.y. pastovi vėsa tiek aktyvaus augimo metu, tiek ramybės metu.
Drėgmė ir laistymas
Visoms rūšims, kilusioms iš Gvatemalos ir Meksikos – saikingas laistymas pradedant augti jaunam auginiui. Rekomenduojama šiuo periodu apsiriboti gausesniu substrato apipurškimu tiek, kad nedaug vendens nubėgtų į apačią. Orientuotis reikia pagal išorinę bulbų išvaizdą – palaipsniui didinti laistymą/purškimą kol bulbos išsipūs iki galo (kadangi ramybės metu jos būna gana stipriai susiraukšlėjusios) ir toliau laikytis tokio laistymo režimo. Jaunam auginiui, pradėjus augintis šaknis laistymas padidinamas taip, kad viršutinis substrato sluosnis neperdžiūtų. Kuomet naujojo auginio bulba visiškai susiformuoja, laistymą reikia sumažinti. Šiai orchidėjų grupei yra leistinas gan stiprus bulbų susiraukšlėjimas ramybės metu. Šaltaisiais mėnesiais iš Meksikos kilusias rūšis reikėtų laistyti (labai nedaug) 2-3 kartus per mėnesį. Rūšims, kilusioms iš pietinių regionų – Gvatemalos Centrinės Amerikos ir visas iš Fimbriatae sekcijos – augimo metu reikalavimai tokie patys, tačiau ramybės periodu jų nevertėtų labai perdžiovint, substratas visuomet turėtų būti lengvai drėgnas (ypatingai tai svarbu silpniems, padalintiems šios grupės augalams),drėgmės trūkumas substrate net ramybės metu gali išprovokuoti augalo žūtį. Optimali aplinkos drėgmė vegetacijos metu dieną turėtų būti apie 60 proc. dieną ir 100 proc. naktį. Lapų purškimo reikėtų vengti, augant jauniems auginiams, kadangi Lycaste labai jautriai reaguoja, jei vandens patenka į augančios rozetės vidurį.