Urze rašė: ↑03 Gru 2017, 21:28
Praėjo daugiau nei metai nuo paskutinės nuotraukos. Papasakosiu, kaip istorija su tropine vandens lelija
Nymphaea 'Panama Pacific' klostėsi toliau.
Pagrindinį augalą praradau.

2015-2016 m. žiemą laikiau ją šiltai kambaryje, ir ji vargo, nunyko visi lapai, tada apie Kalėdas pradėjo želti iš naujo ir gan varganai atrodydama dėl šviesos stygiaus sulaukė pavasario ryškios saulės ir atsigavusi vėl džiugino ligi pat rudens. 2016-2017 metų žiemai nusprendžiau išmėginti kitą žiemojimo medotą - vėsiai laikyti drėgname smėlyje tik pačią rizomą. Bet tam reikia, kad liktų tik rizoma. Prisiskaičiau, prisižiūrėjau visokių Interneto platybėse esančių pamokymų ir gan ilgai laikiau balkone, kad nuo vėsumos pati nueitų miegoti. Orai vis labiau vėso, o ji tebežaliavo, nors augimas sustojo. Pabijojau, kad gaus šalnų ir bus tiu-tiu, parsitempiau vonelę namo ir pritaikiau kitą metodą - išrauti ir palikti paplūduriuoti šiltam vandeny. Plūduriavo gan ilgai, ale lapai nyko labai lėtai. Galiausiai kiek buvo likę nuskabiau ir galiausiai turėjau pliką rizomą. O ji buvo kaip dvigubas kankorėžis - tamsesnis yra praeitų metų rizoma, o šviesesnis - tų metų rizoma (nuotraukoje jau atskirti viens nuo kito, 5 cm ilgio).

- PicsArt_12-03-07.39.38.jpg (118.62 KiB) Peržiūrėta 3719 kartus(ų)
Abu gumbus užkasiau čiut drėgnan smėlyje, sandariai uždengiau ir padėjau į +15 laipsnių šilumą. Bet šviežesnis gumbas visai nebuvo nusiteikęs žiemoti - net ir smėlyje leido naujus lapelius, kurie paskui pradėjo pūti, tad juos pašalinau. Galiausiai pasidavė ir nebeleido nieko. Bet kai 2017 m. pavasarį patalpinau atgal vandenin, jokio augimo neparodė. Laukiau atgijimo iki 2017 m. žiemos, bet taip ir nesulaukiau - sukežo naujesnis gumbas. Senesnis gumbas jau po žiemos buvo sukežęs. Vat ir gavau už tą prievartinį migdymą.

Paskui radau informacijos, kad ją galima buvo palikti net iki šalnų, kad šalnos būtų paskatinusios pereit ramybėn. Ale rizikos irgi yra, kad gali būti to šalčio ir per daug, nepamatuosi gi.
Čia jau būtų istorijos pabaiga, bet:
Urze rašė:Nemažai nykstančių senųjų lapų suaktyvino vegetatyvinių pumpurų augimą. Visą vasarą jie neaugo. Tai keli yra perkelti į indą namuose bandymams iš jų užauginti naujus augalus. Kai praeitais metais kelis perkėliau į atskirą indelį, trąšų į jį nedėjau, tik reversinės osmozės vandens pripyliau ir padėjau ant pietinės palangės. Ir gan greitai sunyko. Šįkart vandenį padariau labai trąšų, pasilenkus prie jo aromatas - kaip užrūgusios balos, vanduo gerokai rudas, bet po biški juda, auga. Įdomu, kaip bus toliau.
Taip rašiau 2016 m. spalį. Motininio augalo lapai su pradėjusiais augti mažyliais 2016 m. spalio 1 d. atrodė taip:

- PicsArt_12-03-07.50.49.jpg (114.83 KiB) Peržiūrėta 3719 kartus(ų)
Žinutėje aukščiau rodžiau 2016 m. spalio 19 d. lelijukus, atskirtus nuo sunykusių motininių lapų draiskalų. Juos pasodinau į molio substratą, vandens per 1 cm, po vidutiniškai stipriu dirbtiniu apšvietimu (maždaug 15 h per parą apšviesta).
Lapkričio 7 d. atrodė taip:

- PicsArt_12-03-07.41.14.jpg (112.93 KiB) Peržiūrėta 3719 kartus(ų)
Gruodžio 1 d. jau buvo visai panašu į lelijas, pradėjo aktyviai auginti lapus, jie vis didesni, tad ir vandens lygį kiek pakėliau, taip skatindama augti link šviesos.

- PicsArt_12-03-07.42.24.jpg (129.96 KiB) Peržiūrėta 3719 kartus(ų)
Taip 2016-2017 m. žiemą praleido vis labiau augdamos, kol galiausiai vandens pripyliau beveik pilną stiklinį indą ir jis pasidarė pilnas povandeninių lapų (paviršinių lapų dar neaugino). Aktyviau augančios pradėjo gožti lėtesnes, tad atėjo laikas persodinti. Kadangi pirmi kartai auginimo molyje buvo tokie geri (tiek pagrindinio augalo, tiek ir mažylių), ir šįkart pasirinkau jį kaip substratą. Ankstyvą pavasarį iš molingo dirbamo lauko parsivilkau molio ir kiekvieną persodinau į atskirą vazonėlį. Tikėdamasi ir toliau kosminio augimo greičio, jas įkurdinau 70 l vonelėje, įtaisiau labai stiprų dirbtinį apšvietimą, kurį paprastai naudoju 1,1 m aukščio orchidariumui apšviesti. Ir kosminio augimo greičio nebuvo. Na, juk šviežiai persodinta, galima to buvo tikėtis. Praėjo mėnuo, kitas, o kosminio augimo greičio ir toliau nebuvo. Augo, bet taip varganai, visai į paviršių lapų nekėlė, tik povandeninius lapus augino ir tie patys nekaip atrodantys. Galojau, gal molis kažkuo netinkamas, nes jis buvo riebesnis nei anksčiau naudotas, gal liaunos šaknys nesugeba jame skverbtis. Persodinau į molio ir kompostinės žemės mišinį. Nepagerėjo. Ir tik po kiek laiko pastebėjau, kad tos, kurios buvo pastatytos toliau nuo lempų, augo kiek geriau. Tada tik susivokiau, kad galėjau persistengti su tuo labai stipriu dirbtiniu apšvietimu... O čia jau vasara, tad išnešiau į lauką, pastačiau pietinėje pusėje prie namo sienos, kur užuovėja, ir palikau ramybėje. Ir pagaliau prasidėjo normalesnis augimas, jau ir paviršinių lapų vienas kitas. Bet didžiulo proveržio nebuvo (gal kiek patręšti reikėjo?), tad rudenį parsinešiau namo kiek paaugusias, bet dar ne itin stipriai augančias. O su motininiu augalu tokia patirtis buvo - gerai besijaučianti lelija auga
labai sparčiai. Perkėliau į 24 cm aukščio augalų lovelį, pastačiau šiltai (vandenyje apie 23 laipsniai pastoviai) ir įtaisiau dauuuug švelnesnį dirbtinį apšvietimą.
Ir čia istorijoje apie augalus atsiranda svarbi gyvūnų rolė. Kai vasarą vonelė buvo lauke, uodai labai apsidžiaugė tokia puikia neršykla ir ten pasidarė tiršta. Kadangi šią vasarą uodai buvo ir šiaip aršūs, nesinorėjo jų daugiau, tad į vonelę įleidau du kardonešius. Vienas po kurio laiko kažkur dingo, o kitas sėkmingai atliko savo darbą - uodų neliko. Rudenį jis buvo perkeltas kartu su lelijukais į naują indą, kurį neapdairiai buvau pastačiusi ant šildomų grindų. Mano šuva pamėgo iš to lovelio gerti. Na, tegu. Bet va vienąkart pamatė ten gyvenančią žuvytę, ir medžioklio kraujas užvirė.

Kai atbėgo visa šlapia ir patenkinta pasigirti savo medžiokle, buvo vėlu. Žuvytė išgyveno, drumzlės tik trečią dieną nusėdo, pusė visų taip sunkiai užaugintų lapų buvo nudrėksta, o iš 7 lelijukų pasidarė 6. Lovelis, be abejo, buvo pakeltas, kur šuva nebeprieina. Bet įdomiausia tai, kad tas paminkymas letenomis kažkaip suaktyvino augimą, ir iškart po to pradėjo augti daugiau paviršinių lapų (ką aš traktuoju kaip teigiamą brendimo požymį). Kairėje 2017 m. spalio pradžios, o dešinėje - gruodžio pradžios vaizdas.

- PicsArt_12-03-07.38.14.jpg (180.45 KiB) Peržiūrėta 3719 kartus(ų)
Dabar tręšti nesiryžtu, nes jei toks augimas išliks ir toliau, iki pavasario vėl pradės stumdytis. Beje, dabar gauna šiek tiek natūralių trąšų - pasirodo, tas kardonešis yra patelė, tai dabar ten daug chebros plaukioja.
Palyginimui antra lapų pusė - apatinis nuotraukoje yra povandeninis lapas - kuris būna salotinis, minkštas, plonas, banguotas (labai primena salotos lapą). Viršutinis yra tarpinis tarp paviršinio ir povandeninio - daugiau masės, lygesnis, dalinai paviršiuje, šiek tiek strazdanotas iš abiejų pusių. O vidurinis yra tikras paviršinis - lygiu paviršiumi, storesnis, tamsesnis ir labai strazdanotom abiem pusėm, bet dar lygiu kraštu (suaugusio individo būna banguotu kraštu).

- PicsArt_12-03-07.36.45.jpg (110.78 KiB) Peržiūrėta 3719 kartus(ų)
Jei naujas, dar susisukęs lapas beaugdamas išlenda iš vandens (vadinasi, per žemas vandens lygis arba per menkas apšvietimas, kad taip stiebiasi) ir aplinkos drėgnis yra per menkas, nudžiūsta pati lapo viršūnė ir užaugęs lapas būna va toks iškąstas. Tai dabar belendančius naujus lapus seku ir vos išlindusius pakišu po kitais lapais, kad pabaigtų augti vandenyje.

- PicsArt_12-03-07.34.27.jpg (159.94 KiB) Peržiūrėta 3719 kartus(ų)
Tad kol kas istorija su nuotykiais, bet tęsiasi. Labai tikiuosi, kad po metų ar kelių vėl sulauksiu va tokio vaizdo.